2009 metais Katedros požemiuose yra restauruoti skliautai, vyskupų laidojimo kripta, paklotos naujos grindys, įrengtas apšvietimas, įgarsinimas bei įrengtas naujas įėjimas iš Katedros vidaus.
Katedroje įstatyti nauji jubiliejiniai vartai, skirti 600 metų jubiliejaus krikštui paminėti, kuriuose meniškai pavaizduota Žemaitijos krikšto istorija. Taip pat rekonstruoti Katedros šventoriaus vartai.
2. ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ BAŽNYČIA (MAŽOJI BAŽNYTĖLĖ)
Įkurta 1536 m. karaliaus Žygimanto I. Sena medinė parapijos bažnytėlė ne kartą yra degusi ir perstatinėta. 1864 m. rusai buvusios bažnyčios vietoje ėmė statyti provoslavišką mūrinę cerkvę. 1935 m. pastatas buvo grąžintas ir tuoj pat rekonstruotas bei pritaikytas katalikų bažnytinėms apeigoms. Šiuo metu bažnyčioje galite pamatyti senus paveikslus, 3 gražius altorius.
3. TELŠIŲ STAČIATIKIŲ ŠV. MIKALOJAUS CERKVĖ
Telšių stačiatikių Šv. Mikalojaus cerkvė pastatyta 1937 m. pagal architekto V. Kapylovo projektą ant vieno iš Telšių kalnelių, kur XIX a. stovėjo vėjo malūnas. Tai vienas iš nuostabiausių kubizmo architektūros pavyzdžių. Cerkvėje pamatysite gražų ąžuolinį rankų darbo ikonostatą (altorių), kuris sukurtas XIX a. viduryje. Cerkvėje didžioji dalis maldų knygų, ikonos, kryžiai, kiti sakralinės paskirties daiktai – išlikę iš XIX amžiaus.
4. KANČIOS KOPLYČIA
Antrojo pasaulinio karo pradžioje iš buvusio Telšių kalėjimo 1941 m. naktį iš birželio 24-osios į 25-ąją bolševikai į Rainių miškelį išvežė ir ten žiauriai nužudė 76 politinius kalinius.
Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai pradėta statyti koplyčia buvo nugriauta, Rainių miškelis iškirstas. Siekta, kad žmonės pamirštų baisiąją tragediją ir jos kaltininkus. Tačiau Rainių aukų kančios neišblėso žmonių atmintyje.
Rainių Kančios koplyčia pašventinta 1991 m., minint 50-ąsias kankinių nužudymo metines. Ji įamžino ir visų sovietinio teroro aukų atminimą. Koplyčios lubas puošia freskos (aut. A. Kmieliauskas), kuriose pavaizduoti Rainių kankiniai. Langus puošia vitražai, vaizduojantys kančią (aut. A. Dovydėnas).
5. KAUNUTAVOS DIEVO MOTINOS IKONOS „VISŲ LIŪDINČIŲJŲ DŽIAUGSMAS" CERKVĖ
Kaunatavos Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų Džiaugsmas" cerkvė stovi Kaunatavos kaime, Telšių rajone.
Nedidelė medinė cerkvė pastatyta 1894 m. nežinomo pirklio iš Sankt Peterburgo lėšomis (5000 rublių).
Šventykla pastatyta žemėje, kuri kadaise priklausė katalikų parapijai. Stačiatikių parapija įsteigta 1895 m. 1921 m. Lietuvos vidaus reikalų ministerija cerkvės pastatą perdavė katalikams. Tuo metu parapijoje buvo apie 500 tikinčiųjų, kurie priešinosi šiam sprendimui ir pateikė prašymą ministrų kabinetui, kuris gruodžio 21 d. atšaukė sprendimą. 1937 m. parapijoje buvo 981 tikintysis.
1947 m. sovietai parapiją įregistravo. Tuo metu kartą per mėnesį atvykdavo šventikas iš Kolainių arba Telšių.
Ji restauruota 2010 metais. Pamaldos šiuose maldos namuose vyksta vasarą.
6. PIRMOJI TELŠIŲ MIESTO MOKYKLA
Mokykla pastatyta 1795-1798 m. prie nedidelės aikštės priešais bažnyčią ir vienuolyną. Mokykloje buvo dėstoma lenkų ir žydų kalba.
Vėliau mokykla buvo išplėsta iki 6 klasių ir teisiškai sulyginta gimnazijai. Šios mokyklos mokiniai aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime, todėl mokyklą carinė administracija 1832 m. uždarė. Lietuvos nepriklausomybės metais buvo pradinė mokykla. Čia įvairios mokyklos kūrėsi iki 1944 m.
7. BIRŽUVĖNŲ DVARO SODYBA
Šiandien Biržuvėnai – vertingas XVIII–XIX a. stambios medinės dvaro sodybos pavyzdys, atspindintis natūralią tokių sodybų raidą feodalizmo laikotarpyje. Ji pilnai išlaikė visas būdingas šioms sodyboms dalis (reprezentacinę, ūkinę, gamybinę, ir gyvenamąją zonas) su palyginti gerai išsilaikiusiu tradiciniu jų užstatymu. Pastatų architektūra atspindi dvaro sodybos daugiau kaip 200 metų laikotarpio vystymosi raidą, apimančią baroko, klasicizmo ir istorizmo epochas. Vertingiausi iš pastatų – XVIII a. dvaro reprezentacinėje dalyje esantys pastatai.
Šis dvaras buvo ne kartą remontuotas, o didžiausia rekonstrukcija įvyko XIX a. viduryje. Dvaras stipriai nukentėjo sovietmečiu, kai jo teritorijoje buvo tarybinio ūkio centras, daugelis pastatų naudota ne pagal paskirtį. Dvaro ponų namas 2004 m. pabaigoje sudegė. Iki gaisro ponų name buvo įsikūrusi biblioteka ir muziejinė ekspozicija. 2005 m. Biržuvėnų dvare iškastas grafų Gorskių giminės porcelianas – iš viso 290 porcelianinių indų bei dvi sidabruotos vazos šampanui, kurios perduotos saugoti Žemaičių vyskupystės muziejui. Didžioji dalis rastojo porceliano – XIX a. Saksonijos manufaktūros dirbiniai.
Biržuvėnų dvaro ponų namas atstatytas 2011 m. Rekonstruotame ponų name stengtasi išsaugoti jo autentiką. Po gaisro dvarą teko atstatyti šiuolaikinėmis medžiagomis. Namą puošia senovinio stiliaus baldai. Čia matomi išlikę autentiški židiniai su XVIII a. kokliais, kaminas, grindų plytelės. Taip pat įrengta ir namo mansarda, kurioje daugiausia buvo gyvenamieji kambariai. Vienoje svetainėje įsikūrė biblioteka. Lankytojai galės pamatyti svetainių, virtuvės, indaujos, ponų miegamojo, kabineto ir kitas patalpas. Netoli ponų namo atstatomi tarnų namas, arklidė ir vežiminė.
8. DŽIUGINĖNŲ DVARO SODYBA
Apie 4 km nuo Telšių, prie garsiojo Džiuginėnų piliakalnio, kur, anot legendos, supiltas paties Telšių miesto įkūrėjo milžino Džiugo kapas, – Džiuginėnų dvaras. Apie šią vietovę pirmosios žinios istoriniuose šaltiniuose pasirodė jau XVIII a. Dvarą sudaro 4 pastatai, iš kurių 1 gyvenamasis ir 3 ūkiniai. Šio dvaro gyvenimas susijęs su garsia Žemaitijoje dvarininkų Gorskių šeima, rašytoja Žemaite, Žemaitijos dailės tyrinėtoju dailininku, fotografu J. Perkovskiu.
9. PAVIRVYČIO DVARO SODYBA
Tai XVIII a. pradžios medinis dvarelis, kadaise priklausęs didikams Šemetoms. Po Napoleono žygio į Rusiją dvare pasiliko gyventi prancūzų leitenantas Pjeras Druvė, kurio giminė dvare gyveno iki 1919 m. Dvare yra buvusi surinkta didžiulė meno kolekcija, kuri Pirmojo pasaulinio karo metu buvo išsaugota, tačiau 1940 m. rusų kareivių išvežta nežinoma kryptimi. Šalia dvaro auga du didžiuliai ąžuolai. Vieno jų apimtis – 6,20 m, kito – 5,60 m.
10. BRĖVYKIŲ DVARO SODYBA
Brėvikių dvaras pasiekiamas iš Alsėdžių miestelio pavažiavus 3 km į rytus. Dvaras nuo senovės laikų priklausė senai žemaičių bajorų Narutavičių giminei. Ši giminė gavusi herbą 1413 m. Horodlės aktų metu. Ta proga senoji jų pavardė Norutis buvusi pakeista į Narutowicz.
Šiame dvare gimė Stanislovas Narutavičius (1862–1932), liberalas dvarininkas, „Alsėdžių Respublikos" kūrėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Jo brolis Gabrielis Narutavičius (1865–1922) – žinomas mokslininkas profesorius, 1922 m. buvo išrinktas pirmuoju Lenkijos Respublikos prezidentu.
Iki mūsų dienų išliko medinis gyvenamasis namas (rūmas), svirnas, rūsio likučiai, dalis senosios dvaro alėjos. Pradėtas rengti Stanislovo Narutavičiaus muziejus.
11. ŽEMAIČIŲ KARALIAUS RINGAUDO DVARAS
A. Gedvilas statydamas dvarą turėjo tikslą ne tik išlieti susikaupusias kūrybines galias, bet ir atkreipti dėmesį į senųjų laikų Žemaitijos istoriją. Reikėjo žmonių, kurie rinktųsi, kalbėtų, svajotų, domėtųsi senąja Žemaitijos kultūra, studijuotų ją, stengtųsi atkurti. Jis jautė pareigą vėl įžiebti amžinąją šventąją ugnį. 1994 m. ant Šatrijos susirinkę Ringaudo dvaro dvariškiai bei Romuvos žyniai tą Amžinąją ugnį uždegė pagal visas žinomas senųjų laikų tradicijas. Nuo kalno Amžinoji ugnis buvo pargabenta į Ryškėnus ir apsigyveno dvaro židinyje.
12. ŽEMAIČIŲ MUZIEJUS „ALKA"
Įkurtas 1932 m. Žemaičių senovės mėgėjų draugijos ALKA. Šiuo metu tai garsus Žemaitijos muziejus, sukaupęs per 62 tūkst. eksponatų, 70 tūkst. vnt. dvarų archyvo, 12 tūkst. mokslinės bibliotekos knygų ir 15 tūkst. negatyvų.
Muziejuje eksponuojami pasaulinio garso dailininkų paveikslai – L. Kranacho, A. Karačio, F.K. Fabro, J.B. Lampio ir kt., taip pat lietuvių tapytojų – P. Smuglevičiaus, V. Slendzinskio, K. Rusecko, M. Kuliešos, J. Oleškevičiaus, A. Valeškos, T. Valiaus, V. Valiaus, J. Bagdono, J. Vienožinskio originalūs darbai. Be vaizduojamosios dailės, saugomos skulptūros, renesanso, baroko, klasicizmo stiliaus baldai, XVIII–XIX a. gobelenai, vertingi senieji spaudiniai, fotografijos, archeologija (sukaupta medžiaga iš akmens amžiaus stovyklų, gyvenviečių ir kapinynų), gausus etnografijos paveldas – tai žemdirbystės, amatų, buities daiktai, iš kurių ypač originalios kultuvių, lazdų, prieverpstėlių, rankšluostinių bei senųjų žemaičių audinių kolekcijos. Išskirtinę vietą užima kalvystės meno dirbiniai – kryžių ir koplytėlių saulutės. Surinkta ypač vertinga senoji medinių skulptūrų kolekcija.
13. A.JONUŠO ŽEMAITIŠKA-JAPONIŠKA-KINIŠKA SODYBA-MUZIEJUS
Dailininko juvelyro A. Jonušo rankomis sukurta tekančios saulės šalies salelė – žemaitiška–japoniška-kiniška sodyba–muziejus. Lankytojai čia gali pamatyti seniausios pasaulyje Horiudži šventyklos pagodos maketą, No teatro kaukės Okame kopiją, kabukio, japonų teatro, sceninius vaizdus. Fudži kalno papėdėje arbatos gėrimo namelis, budos Amidos, šv. Vienuolio skulptūros ir kiti senosios Japonijos kultūros simboliai.
Sodyboje-muziejuje skirtas kampelis ir Kinijai. Čia galite pamatyti apie 30 Kinijai būdingų pastatų maketų: Konfucijaus šventyklą, baltąją Pekino pagodą, Tibeto Potalos rūmus ir kt.
Buvusiame medžiotojų namelyje įrengtos ekspozicijos Dievo Krėslo miško partizanams. Lankytojams pageidaujant, galima apsilankyti ir japoniškame kambaryje, susipažinti su meniniu gintaro apdirbimu.
14. ŽEMAIČIŲ VYKSTUPYSTĖS MUZIEJUS
Žemaičių Vyskupystės muziejus įkurtas 1999 m. vėlyvojo baroko pastate, buvusiuose Varnių Žemaičių kunigų seminarijos rūmuose, pastatytuose 1770 m. vyskupo Jono Dominyko Lopacinskio pastangomis. Žemaičių vyskupystės muziejus pristato vieną iš dviejų buvusių Lietuvoje vyskupijų XV–XX a. pr. – Žemaičių (Medininkų) vyskupiją, kurios centras beveik 450 metų buvo Varniai, užėmę ypatingą vietą religiniame, kultūriniame ir politiniame Lietuvos gyvenime bei palikę ryškų pėdsaką krašto istorijoje. Muziejaus patalpose įsikūręs Turizmo informacijos centras.
15. NORD/LB BANKO PASTATAS
16. DŽIUGO (DŽIUGINĖLIŲ) PILIAKALNIS
0,9 km į pietus nuo Telšių-Alsėdžių kelio pervažos per Klaipėdos-Radviliškio geležinkelį ir 0,25 km į rytus nuo Džiuginėnų buvusio dvaro rūmų. Kalva 181 m aukščio, balno formos. Viršuje yra nedidelė aikštelė, pietinėje pusėje piliakalnį juosia 1,5 m aukščio pylimas. Greta piliakalnio yra XI-XIII a. datuojamas Siraičių kapinynas.
17. BIRŽUVĖNŲ PILIAKALNIS
0,3 km į pietryčius nuo Virvytės užtvankos ir Virvytės dešiniojo kranto. Tai IX-XII a. piliakalnis. Archeologinė vieta. Apie du trečdaliai piliakalnio nuplauta Virvytei keičiant vagą. Piliakalnio istorija datuojama IX-XII a. Biržuvėnų piliakalnis dar vadinamas Koplyčkalniu, Bambizkalniu. Neabejotina, kad jis davė pradžią ir to paties pavadinimo gyvenvietei. Iš šiaurės vakarų, šiaurės ir šiaurės rytų piliakalnio aikštelę juosia išskleistas pylimas, kurio išorinis šlaitas leidžiasi į platų griovį. Aikštelės pakraštyje yra buvusios mūrinės bažnyčios liekanos. Anot piliakalnio istorijos tyrinėtojo S. Kasparavičiaus, galima spėti, kad šis piliakalnis-prieplauka. Esama ir tradicinių tvirtinimų, esą šis piliakalnis buvęs slėptuvės tipo įtvirtinimas, kuriame vietos gyventojai, iškilus pavojui, slėpdavo mantą, turtą, gynėsi nuo priešų.
18. SĖBŲ PILIAKALNIS
0,15 km į šiaurės rytus nuo Virvytės kairiojo kranto ir tiek pat į pietus nuo Žarėnų-Luokės kelio.
19. PAONŠVYSTĖS KALNAS
Kaimo šiaurinė dalis, 1,5 km į pietvakarius nuo Nerimdaičių kaimo II kapinių, į rytus nuo Eigirdžių-Mitkaičių kelio, greta jo.
20. VEMBŪTŲ/VYDMANTŲ PILIAKALNIS
Piliakalnis yra 1,8 km į vakarus nuo Lūksto ežero ir 0,6 km į šiaurės rytus nuo Domanto upelio kairiojo kranto, į šiaurės vakarus nuo Čerbos miško. Šlaitai statūs, kai kur siekiantys net 13 m aukščio, apaugę medžiais ir krūmais. Piliakalnio grožis labiausiai atsiskleidžia vakarinėje pylimo pusėje. Čia didelis skardis, apačioje - upelis. Viena iš prielaidų, kad Vembūtų piliakalnyje stovėjusi XIII a. Hipatijaus metraštyje minima Vykinto pilis, o greta buvęs Vykinto miestas. Anot tyrinėtojo S. Kasparavičiaus, piliakalnis vietos gyventojų vadinamas Pilies dauba. Nors nedidelis, tačiau žvalgant teritoriją pastebėta pakankamai gerai išlikusių įtvirtinimų ar kitos paskirties objektų liekanų. Visoje teritorijoje aptinkamos gausios skaldytų akmenų eilės, kurios aiškiai pažymi buvusių užtvarų vietas. Yra išlikusios ir pilies teritoriją vedančių vartų liekanos. Netoli pagrindinės pilies – nemažas vandens telkinys, iškastas rankomis. Yra žymų, kad pilies teritorijoje galėjo būti kapai, galbūt net astronominių stebėjimų vieta. Visą pilies ir buvusios gyvenvietės įtvirtinimų kompleksą iš visų pusių sustiprina upių, ežerų ir pelkių vandenys. Tokios gamtinės sąlygos pilį darė sunkiai prieinamą. Šio įspūdingai įtvirtinto komplekso dydis rodo, kad Vembūtų pilis buvo viena stambiausių gynybinių objektų. Čia galėjo tilpti gausesnės karinės pajėgos, nei netoliese esančiose Medvėgalio, Burbiškių ar Plinijos pilyse. Šias visas pilis su Vembūtais jungė keliai, o per brastas ir ežerus buvo įrengtos kūlgrindos ar medgrindos. Manoma, kad 1251 m. istoriniuose šaltiniuose minimas Tverų mūšis taip pat galėjo vykti netoli žymiosios Vembūtų pilies.
21. GETAUTĖS PILIAKALNIS
0,9 km į vakarus nuo Telšių-Varnių kelio ir 0,5 km į šiaurės rytus nuo Viešės pralaidos Kungių-Viešvėnų II kelyje, Viešės kairiajame krante, miške. Piliakalnio teritorija užima apie 5,5 ha ploto. Manoma, kad piliakalnyje 1253 m. stovėjo Kuršių pilis Viešvė, o kairiajame upelio krante ant aukštos kalvos įrengtas Getautės piliakalnis yra senųjų Viešvėnų pradžia. Apylinkės gyventojai pasakoja padavimus, kad šį kalną supylę milžinai, saujomis sunešę žemes. Kitas padavimas pasakoja, kad šiame kalne švedai buvo įsirengę požemius, kuriuose laikė brangenybes, ginklus, maistą sau ir arkliams. Senais laikais į kalno rūsius vedęs atviras urvas. Piliakalnis užima apie 5,5 ha ploto. Jį saugo valstybė. Atliekant tyrinėjimus, rasta lipdytos keramikos grublėtu paviršiumi, datuojamos I-IX a. Į rytus nuo piliakalnio netoli kelio Telšiai-Varniai yra pylimo apjuosta medžiais apaugusi kalva vadinama Gojumi. Apie Gojaus kalvą prie Getautės archeologas V.Valatka rašo, kad "šventosios girios arba gojai taip pat būdingi piliakalnių kultūrai". Todėl galima spėti, kad gojus galėjęs būti apeiginė vieta, o pašlaite tekanti Viešvė laikyta šventa. Tradiciškai čia organizuojamos automobilių ralio lenktynės.
22. SPRŪDĖS (ŠAUKŠTELIO) PILIAKALNIS
1,4 km į šiaurės vakarus nuo Glūdo ežero, 1,35 km į šiaurę nuo Pavandenės šv. Onos bažnyčios ir 0,5 km į rytus nuo Janapolės-Pavandenės kelio. Sprūdės piliakalnis, tarsi paslaptinga piramidė, paryškinanti gražiausias Žemaitijos aukštumas, primena mūsų ainių – baltų turiningą ir šlovingą praeitį kovose dėl žmogaus vietos po saule. Istorikų ir archeologų nuomone, piliakalnis priskiriamas "parako gadynei" – kovų su kryžiuočiais periodui. Piliakalnio teritorija apima 26 ha. Čia išlikę gynybiniai grioviai, iki keturių metrų aukščio pylimų pėdsakai, atsekamas senasis įvažiavimas į pilį. Padavimai byloja, jog čia stovėjusi medinė kunigaikščio Sprūdeikio – Lietuvos karaliaus Mindaugo brolio pilis, po kuria buvo įrengti rūsiai – slėptuvės. Užrūstinęs Karalių, kunigaikštis Sprūdeika pabėgęs į Žemaitiją ir čia, savo valdose, ant Sprūdės kalno – saugiausioje ir geriausiai apžvelgiamoje vietoje – įkūrė pilį, tačiau brolio pyktis buvo klastingesnis – surado jį ir čia. Iki Varnių regioninio parko direkcijos įkūrimo piliakalnis buvo visiškai paskendęs želdinių sąžalyne, jo nesimatė važiuojant Pavandenės – Janapolės vieškeliu. Vėliau atlikti kraštovaizdžio formavimo kirtimai atidengė dalį pilies kalvos su išlikusiais galingais pylimais ir grioviais. Ant kalno įrengtas 3,5 m pločio ir 320 m ilgio žvyro dangos privažiavimas prie piliakalnio, automobilių stovėjimo aikštelė 675 m2, mediniai laiptai, mediniai ornamentuoti stulpai, takai, informacinis stendas, apžvalgos aikštelė 73 m2 piliakalnio viršūnėje, atokvėpio aikštelė 18 m, suolai.
23. PAPLIENIJOS PILIAKALNIS (PLINIJA)
Yra apie 250 m į šiaurę nuo Žarėnų-Plungės kelio, Minijos upės dešiniajame krante. Piliakalnis pailgos formos, šlaitai statūs. Žmonių čia gyventa jau V-IV a. prieš Kr. Manoma, kad Plinija buvo piliakalnis-prieplauka. Šį piliakalnį 1959-1962 m. tyrinėjo V. Valatka bei jo pagalbininkai. Piliakalnio papėdėje buvo didelė gyvenvietė. Surasta stovyklos židinio pėdsakų, lipdytos, brūkšniuotos keramikos, molinių verpstukų, Djakovo tipo svorelių, metalo lydimo krosnelių. Aptikta ir gyventojų antžeminių būstų liekanų.
24. MOTERAIČIO (DIDŽIŲJŲ BURBIŠKIŲ) PILIAKALNIS
1,05 km į pietryčius nuo Pavandenės šv. Onos bažnyčios, 0,75 km į pietus nuo Glūdo ežero ir 0,3 km į rytus nuo Janapolės-Bubių kelio. Kalnas virš jūros lygio iškilęs 218,2 m. Jo viršuje yra 4 pakilimai, stovi medinis kryžius. Žemaičių takoskyros kalvyno teritorijoje esantis ir gulinčią moterį primenantis piliakalnis, maždaug už 1,05 km nuo Pavandenės gyvenvietės. Virš jūros lygio iškilęs 218,2 m. Kalno viršūnėje – kryžius, šalia – Gludo (Bludo) ežeras, Janapolės – Bubių kelias. Kalno viršuje – keturi pakilimai. Pietinė kalvos dalis – trimis metrais aukštesnė už šiaurinę. Iš tolo atrodo, kad tai moters galva. Kiti pakilimai sudaro poilsiui išsitiesusios moters kūno įvaizdį. Anot padavimų, senovėje ant kalno moterys rinkdavosi į karą palydėti savo vyrus, o giliai po žeme buvusiuose rūsiuose krašto gynėjai slėpę nuo priešų moteris ir vaikus. Moteraičio piliakalnis, kaip ir greta esanti Sprūdės piliakalnis, Gludo ežeras, Sklepkalnis priskiriami baltų gynybos ir kulto centrui, Medininkų žemės gynybinei-politinei sistemai. Moteraitis, anot prof. A. Butrimo, turėjo priklausyti ir Žemaičių žemės gynybinei-signalizacinei sistemai, kuri veikė tokia tvarka: Panemunės pilyse įsikūrę krašto gynėjai, sužinoję apie kraštą užpuolusį priešą, naktį sukurdavo laužus. Juos pastebėję greta esančių piliakalnių įgulų nariai taip pat šią žinią perduodavo toliau – taip informacija apie gręsiantį pavojų greitai pasiekdavo visas svarbiausias Žemaičių pilis.
25. ŽĄSŪGALOS (BALTININKŲ) PILIAKALNIS
Iki Žemaičių krikšto šis kalnas buvo vadinamas Baltininkų kalnu. Senovėje piliakalnio teritorija priklausė kuršių žemei, turėjo gynybinę paskirtį ir buvo naudojamas kaip sargėkalnis. Kalva virš jūros lygio pakilusi 210,3 m. Iš čia atsiveria itin gražūs Žemaitijos vaizdai, matosi Sėbų, Girgždūtės, Medvėgalio, Moteraičio, Sprūdės, Šatrijos piliakalniai. Apačioje iš pietų ir rytų Žąsūgalą juosia Virvytė. Anot padavimo, ant šio kalno mėgdavo ilsėtis praskrendančios žąsys.
26. PAŠATRIJOS PILIAKALNIS (ŠATRIJA)
Žymiausia, labiausiai turistų lankoma Telšių rajono kalva. Ji dominuoja Luokės apylinkėse. Piliakalnis yra 1,5 km į pietvakarius nuo Luokės–Šaukėnų kelio. Virš jūros lygio jis iškilęs 228 m. Piliakalnio vakarinis ir rytinis šlaitas labai statūs, daugiau kaip 25 m aukščio. Aikštelė viršuje – ovalios formos, 60x60 m dydžio. Ryškūs pylimai pietinėje šlaito pusėje. 1835 m. piliakalnyje vyko kasinėjimai. Pagal archeologinius radinius jis datuojamas I tūkst. po Kr. antroji pusė – II tūkst. pradžia. Anot tyrinėtojų, ant kalno senovėje stovėjo medinė pilis, o pašlaitėse gyveno žmonės. Tyrinėtojai tvirtina, kad senovėje ant Šatrijos kalno buvo viena svarbiausių šio krašto pagonių šventyklų, kurios reikšmė sunyko pakrikštijus Žemaitiją. Nuo seno apie šį piliakalnį būta daug padavimų ir legendų. Nuo Šatrijos atsiveria nepakartojamo grožio kalvotosios Žemaitijos vaizdai. Saulėtą dieną galima įžiūrėti net už 35 km dunksantį Medvėgalio kalną. Dar ryškiau matosi gerokai arčiau jos esantys Moteraičio, Sprūdės, Girgždūtės ir keletas kitų piliakalnių.
27. VARNIŲ REGIONINIS PARKAS
Varnių regioniniame parke pamatysite didingiausius Žemaitijos piliakalnius, menančius kovų su kryžiuočiais ir kalavijuočiais laikus (Šatrija, Girgždūtė, Moteraitis, Sprūdės, Vembūtų piliakalnis ir kt.), didžiausią natūralų Žemaitijos ežerą – Lūkstą. Tai vienintelis ežeras Lietuvoje, kurio bangos į krantą išmeta gintaro. Parke gausu sakralinės architektūros paminklų, savitos medinės architektūros paminklų. Unikali Sietuvos kūlgrinda, Debesnų botaninis takas, Spigino rago pažintinis takas. Prie Biržulio ežero esančiame Pabiržulio archeologiniame draustinyje aptikta apie 50 senovinių akmens amžiaus gyvenviečių, kapinynų su Kundos, Narvos, Indoeuropiečių ir vėlesnių laikų kultūrų pėdsakais. Varnių regioniniame parke taip pat rasite drūčiausią ąžuolą Telšių rajone – Skliausčių ąžuolą (skersmuo 1,8 m).Varnių regioninio parko kraštovaizdžio savitumą lemia unikalūs ežerai, daugybė pelkių, pasižyminčių gausia bioįvairove bei ledynmečių paliktos keiminių plokščiakalvių „kepurės", nuo kurių atsiskleidžia Žemaitijos kraštovaizdžio grožis.
varniu
28. ŽVĖRINČIUS
Žvėrinčius įkurtas 1996 m. Ubiškės girininkijoje siekiant supažindinti visuomenę su laukinių gyvūnų gyvenimu. Čia yra įrengtas 14,7 ha ploto miško aptvaras šernams, danieliams ir muflonams bei aptvertas 2,4 ha ploto miško sklypas vilkams. Žvėrinčiuje gyvena apuokai, lūšys, vilkai, muflonai, danieliai, meškinas Timas, Šernė Jadzė ir šerniukai. Lankytojų patogumui stebėti laukinių gyvūnų gyvenimą pastatytos dvi apžvalgos aikštelės bei pavėsinė, regykla, įrengta žaidimų aikštelė vaikams, pastatytas ąžuolas su inkilais ir stendas su labiausiai Lietuvoje paplitusių žvėrių ir paukščių aprašymais.
29. MASČIO EŽERO PAKRANTĖ
Masčio ežero pakrantė yra svarbi Telšių miesto rekreacinių zonų, skirtų gyventojų poilsiui, laisvalaikiui dalis, įvairių didelio masto renginių visuomenei organizavimo vieta. Masčio ežero pakrantės dalies teritorijoje tik šiais metais atnaujinti esami ir įrengti nauji pėsčiųjų ir dviratininkų takai (suformuotas pėsčiųjų takų tinklas), įrengta šiuolaikinius techninius ir saugumo reikalavimus atitinkanti apšvietimo sistema, sutvarkytos esamos ir suformuotos naujos želdynų erdvės, sutvarkyti sulūžę ir įrengti nauji suoliukai, rekreacijai ir sportui skirti mažosios architektūros elementai: vaikų žaidimų aikštelės, prieplauka, įrengtas paplūdimys, kur laisvalaikį leidžia ne tik miesto gyventojai, bet ir svečiai šeimomis, organizuojami renginiai, pritraukiantys vis daugiau besidominčiųjų Masčio ežero pakrantėje įkurtu Skulptūrų parku, ežero vaizdais. Telšių Masčio ežero pakrantė - patraukli, visuomenės poreikius atitinkanti poilsio ir rekreacijos zona, pritaikyta kokybiškam šeimų poilsiui bei renginių organizavimui Telšių mieste.
30. VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS TELŠIŲ FAKULTETO SKULPTŪRŲ PARKAS
Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto skulptūrų parkas įkurtas 2011 m. spalio 21 d. gražioje Masčio ežero pakrantėje šalia VDA Telšių fakulteto. Idėjos autoriai – Telšių savivaldybės Architektūros skyriaus vedėjas prof. Algirdas Žebrauskas bei doc. Osvaldas Neniškis.
