2. MEDINIS APŽVALGOS BOKŠTAS
MEDINIAME APŽVALGOS BOKŠTE PRIE ŠEIMYNIŠKĖLIŲ PILIAKALNIO ĮRENGTOJE EKSPOZICIJOJE supažindinama su buvusios Šeimyniškėlių (Vorutos) pilies – vienos didžiausių medinių pilių Rytų Europoje − istorija, archeologiniais radiniais, XIII-XIV a. kario ginkluote, pilėnų buities daiktais. Galima šaudyti iš lanko.
3. ANYKŠČIŲ ŠV. MATO BAŽNYČIOS BOKŠTAS
Ši apžvalgos aikštelė įrengta aukščiausios Lietuvos bažnyčios bokšte, todėl iš jos puikiai matosi visas Anykščių miestas.
4. ŠV. MATO EVANGELISTO BAŽNYČIA
Tai svarbiausias Anykščių panoramos akcentas. Anykščių bažnyčia – aukščiausia dvibokštė Lietuvoje, jos bokštai siekia 79 m. Bažnyčioje gausu meno paminklų: stiklo blokų vitražas „Šv.Matas" (aut. A.Mackėlaitė), granitinis vyskupo A. Baranausko biustas (aut. H.Rudzinskas), kunigo K.Sirvydo biustas (skulpt. J.Meškelevičius), kunigo K.Kairio bareljefas (skulpt.L.Žuklys). Bažnyčios šventoriuje galima pasigrožėti originaliomis dažyto medžio kryžiaus kelio stotimis (aut. R. Idzelis), paminklu žymiųjų anykštėnų tėvams atminti (skulpt. A.Kmieliauskas). Raudonų plytų ir aukštų skliautų bažnyčia sutalpina daug anykštėnų maldų, saugo nemažai meno paminklų.
5. TROŠKŪNŲ ŠVČ. TREJYBĖS BAŽNYČIA IR BERNARDINŲ VIENUOLYNO ANTSAMBLIS
Švč. Trejybės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis pastatytas 1774–1787 m. pagal žinomo to meto architekto Martyno Knakfuso projektą. Pereinamasis laikotarpis architektūroje, kai puošnųjį baroką keitė grakštusis klasicizmas, atsispindi ir ansamblio stiliuje. Mūrinė bažnyčia Troškūnuose buvo pastatyta 1789 m. -A.Kolpingo draugijos centras, stovyklų ir konferencijų vieta.
6. SENŲJŲ MIESTO KAPINIŲ KOPLYČIA
Pastatyta 1858m. ant Burbiškio dvarininko kapo rūsio. Statinys įstabiai stilingas, jo statybą aprašė A.Vienuolis apysakoje ,,Vėžys". Jau keleri metai koplyčia kultūros centras, kur renkasi žmonės, ieškantys atgaivos sielai. Po koplyčios skliautais rengiami susitikimai su muzikantais, literatais, eksponuojamos parodos.
7. KAVARSKO BAŽNYČIA
Dabartinė mūrinė bažnyčia buvo pradėta statyti 1857 m., klebonaujant Aleksandrui Jacevičiui. Lėšomis šį sumanymą rėmė Pienionių dvarininkas Leonas - Daumantas Siesickis. 1879 m. klebonas Pranciškus Idzelis sparčiai pastūmėjo vykdomus maldos namų statybos darbus: buvo išmūrytas bažnyčios bokštas, pastatytas didelis namas bažnyčios tarnams. 1887 m. klebonas Petras Legeckis užbaigė užsitęsusius bažnyčios statybos darbus. Jau antrą šimtmetį Kavarsko parapijos žmones maldai kviečia pusketvirto šimto kilogramų sveriantis varpas ,,Adomas" (nulietas 1883 m.), varpas ,,Juozapas" savo amžių skaičiuoja nuo 1889 m, trečiasis, kiek mažesnis, varpas pažymėtas 1769 m. data.
8. BURBIŠKIO DVARAS
Dvarininkų Venslovavičių statyti neoklasicistinio dvaro rūmai yra kairiajame Anykštos upės krante. Šalia dvaro yra parkas, užimantis apie 5 ha plotą, kuriame auga įvairių rūšių medžiai ir krūmai. Burbiškio dvaro ansamblis su parku, įsikūrusiu Anykštos upelio slėnyje. Burbiškio kraštovaizdžio architektūros draustinis užima 22ha plotą. Rūmai neoklasicistinio stiliaus, XIXa. istorinis architektūros paminklas. Šiuo metu dvare įsikūrusi Burbiškio pagrindinė mokykla. Dvaras įtrauktas į Europos paveldo lankytinų objektų sąrašą.
9. RAGUVĖLĖS DVARAS
Didžiausia Raguvėlės vertybė – architektūrinis ansamblis, kurį sudaro rūmai, 19 gamybinių – ūkinių pastatų, bažnyčia ir parkas. Dvaro sodyba užima ~20 ha plotą. Tai vienas didžiausių architektūros ansamblių Lietuvoje. Klasicistiniai, stačiakampio formos, dviejų aukštų mūriniai rūmai statyti XVIII a. pab. Rūmų pirmame aukšte buvo didelis valgomasis, svečių ir tarnų kambariai, per visą dešinį fasado šoną – žiemos sodas. Antrame aukšte – Komarų gyvenamos patalpos. Kambarių grindis puošė raštuoti parketai, įspūdingai atrodė juodo marmuro palangės. Netoli rūmų yra vienaaukštė oficina ir į ją panaši ratinė. Ten pat ir du dviaukščiai su aukštais cokoliais, simetriškai išsidėstę mūriniai aštuonkampiai svirnai.
Ant Juostos šlaito – mūrinis malūnas, nedidelė mūrinė pirtis, buvusi smuklė. 1796 m. Jurgis Komaras pastatė medinę bažnyčią.
Ūkinė – gamybinė dvaro ansamblio dalis išsidėsčiusi kitapus upelio. Kiek tolėliau - kapinės ir pseudogotinio stiliaus koplyčia – mauzoliejus, kuriame ilsisi garsios Komarų giminės atstovų palaikai.
Dvarą puošia 8 ha teritoriją užimantis parkas. 1992 m. dvaras grąžintas Alvilinai Rimševičienei – Komaraitei.
10. LAIMĖS ŽIBURYS
J.Biliūno antkapinis paminklas
Pušų apsuptyje, ant aukšto, stataus kalno J. Biliūno kapas. 1953 m. rašytojo palaikai pervežti iš Zakopanės ir palaidoti ant Liūdiškių kalvos. 1958 m. virš kapo pastatytas 14 m. granitinis antkapis (aut. V. Gabriūnas, bareljefas – B. Vyšniausko). Baltas ir aukštas jis iškyla virš tamsiai žalių kalvos pušų tarsi svajonė apie laimę...
11. OKULIČIŪTĖS DVARELIO RŪMAI
Anykščių centre, ant Šventosios upės kranto, stovi XIX a I-oje pusėje pastatyti nedideli neoklasicistiniai rūmai. Jų statytoja ir pirmąja savininke buvo dvarininkė Okuličiūtė. Apie Okuličiūtės dvaro rūmų pastatymo istoriją kol kas nieko nežinoma. Tačiau patys rūmai apipinti su jais susietomis žmonių likimų istorijomis, įvairiais atmintyje išlikusių nutikimų pasakojimais.
Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad šis pastatas Anykščių krantinėje iškilo carizmo laikais, prieš 1863 m ir neatsiejamas nuo prasidėjusio sukilimo. Rašytojas A. Vienuolis rašė, jog, remiantis žmonių pasakojimais, ,,šiuos rūmus išstačiusi prieš lenkmetį vietos dvarininkė Okuličiūtė. Viename rūmų gale įrengusi salę, kur suvažiuodavę apylinkės dvarininkai reformatai pasimelsti ir pakonferuoti. Lenkmety čia buvęs sukilėlių štabas. Tarp grindų buvęs įrengtas slaptas ginklų sandėlis, kuris užsiliko iki šių dienų. Tą paslaptį išdavęs vienas katalikas dvarininkėlis, sukilėlių malšintojo rusų generolo Amados sekretorius. Okuličiūtė buvusi suimta ir ištremta. Jos rūmai konfiskuoti ir padovanoti tam pačiam generolui Amadai. Taip pat rašoma, kad nuo lenkmečio iki šių dienų tuos rūmus valdė 8 savininkai. Tačiau šiame pastate patys mažai tegyveno – juos dažniausiai išnuomodavę. Čia gyvendavę antstoliai, paskui buvęs paštas, vėliau įsikūrė urėdija, milicija... Prieš I- ąjį pasaulinį karą rūmus nusipirko vienas ligotas ponas iš Sankt Peterburgo, juose apsigyveno, išgijo ir čia praleido likusius 26 savo gyvenimo metus. 1918 m pasibaigus karui, šis savininkas mirė. Jo sūnus matininkas dvarelį pardavė vietiniam lietuviui A.Vienuolio giminaičiui farmacininkui Donatui Šukevičiui. Savo rankose Šukevičius rūmus išlaikė iki II –ojo pasaulinio karo (1939 m ). Pastatą jis restauravo ir, tuo pačiu, atnaujino prie rūmų kadaise XIX a įrengtą parką su užsilikusiais retų rūšių medžiais ir dekoratyviniais krūmais. Pastačius Anykščiuose malūną, dvarelio parkas labai nukentėjo nuo vandens, nes Šventoji net trečdalį parko apsėmė ir išplovė. Todėl liko tik menki dvarelio parko likučiai. Vienas jų – iki šiolei prie pat rūmų pamatų augantis didžiulis klevas. Pokario laikotarpiu likimas dvarelio rūmams buvo palankus. Okupaciniais sovietiniais laikais čia įsikūrė ir iki šiol tebėra Anykščių miesto viešoji biblioteka ( dabar – vaikų literatūros skyrius). Tai sąlygojo gerą pastato išlikimą, jį pritaikant kultūrinėms, edukacinėms reikmėms.
12. PUNTUKO AKMUO
Labiausiai lankomas akmuo Lietuvoje, priešistorinio laikotarpio liudininkas Puntukas dunkso 5 km į pietus nuo Anykščių, Šventosios kairiajame krante, Anykščių šilelio landšaftiniame draustinyje. Tai antras pagal dydį akmuo Lietuvoje (po Barstyčių akmens). Puntuko ilgis – 6,9 m, plotis – 6,7 m, aukštis – 5,7 m (iš jų 1,5 m – žemėje ), svoris – 265 t. Tai rapakivio (granito struktūrinė atmaina) luistas, ledynų atneštas prieš 20–14 tūkstančių metų iš Suomijos, per paskutinįjį (Nemuno) ledynmetį. Nešė Puntuką ne tik ledynai, nešė jį ir velnias, norėdamas sudaužyti Anykščių bažnyčią... Tačiau gaidys užgiedojo, nelabasis paleido iš savo nagų Puntuką, ir „didumo kaip gryčios" akmuo nukrito šilelin... Taip skaitome Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis". Kiti padavimai aiškina, kad ant šio akmens sudegintas lietuvių karžygys Puntukas, narsus karo vadas. Kai kuriuose legendiniuose pasakojimuose užsimenama, kad tasai Puntukas panorėjęs pagrobti šventąją ugnį saugojusią vaidilutę, net kėlęs ranką prieš krivį... Kadaise prie Puntuko akmens lapojo šventieji ąžuolai, kilo aukuro dūmai. Dar ir šiandien netoli akmens lapoja šventųjų ąžuolų palikuonys... Domina Puntukas lankytojus ne tik kaip įspūdingas geologijos paminklas ar apipintas legendomis mitologinis akmuo. Vokiečių okupacijos metais, 1943 m. viduvasarį, skulptorius Bronius Pundzius Puntuko akmenyje baigė kalti Atlanto vandenyną perskridusių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefus bei jų testamento žodžius.
13. ANYKŠČIŲ ŠILELIS
Į A. Baranausko poemoje „Anykščių šilelis" išgarsintą mišką užsuka beveik kiekvienas, atvykęs aplankyti A. Baranausko, J. Biliūno, A. Vienuolio gimtinės. Anykščių šilelis, 1960 m. paskelbtas landšaftiniu draustiniu, užima daugiau kaip 1800 hektarų plotą. Draustinis prasideda nuo pietinių Anykščių miesto ribų ir tęsiasi neplačia (apie 1 km pločio) juosta abipus Šventosios beveik 9 km. Kurklių miestelio link. Šilelio reljefas labai įvairus ir sudėtingas: kalvos, raguvos, gilių griovių išraižyti pašventupių šlaitai. Tomis griovomis Šventojon alma upeliai – Marčiupys, Piktupis, Išplėstravis, Vingerštynė, Pakalnytė, Paramavietė, Gaugarys, Pašaltupys, Limenė, Šlavė. Giliai, vietomis net iki 25 m., Šlavė įsigraužia į gruntą tarp aukštų krantų, kur pasitaiko ir atodangų. Nėra Lietuvoje daugiau tokių atodangų, kur viename pjūvyje atsidengtų net trijų žemės erų pėdsakai, liudijantys šarvuotųjų žuvų, kontinentinio režimo, tropikų klimato laikus.Pietiniame Šilelio pakraštyje telkšo liūningas ežerėlis. Žmonės jį vadina Budragaidžiu. Dar nepamiršta legenda apie budrų žiauraus pono gaidelį, baudžiauninkų vargus, žemėn prasmegusį dvarą ir toje vietoje sutyvuliavusį ežerą....
14. KARALIENĖS LIŪNAS
Netoli Ažuožerių telkšantis gėlo vandens šaltinis, vienas didžiausių Lietuvoje, nuo seno vadinamas Karalienės liūnu. Čia, pasak legendų, su obuolmušiais žirgais kinkyta karieta kadais nugarmėjo gelmėn karalienė, čia nusiskandino nenorėjusi paklusti priešams vaidilutė.... Karalienės liūnas yra Šventosios dešiniojo šlaito papėdėje, kur išeina į žemės paviršių požeminiai vandenys. Jo plotas apie 0,7 ha, o gylis siekia 6–7 m. Vandens perteklius iš liūno persilieja į Šventąją mažu, griovio pavidalo upeliu. Liūną iš visų pusių supa miškas, todėl čia visada tylu, ramu. Paslaptingai atrodo Karalienės liūnas žiemą. Net ir didžiausi speigai neįstengia visiškai užtraukti liūno, pačiame jo viduryje lyg juodas veidrodis vis tiek blizga akivaras.
15. ŠEIMINŠKĖLIŲ PILIAKALNIS (ANYKŠČIŲ REGIONINIS PARKAS)
Dunkso netoli Anykščių, prie Naujųjų Elmininkų. Piliakalnis yra tarp dviejų gilių slėnių, kuriais kadais almėjo sraunūs Vorelio ir Volupio vandenys. Kai kurie istorikai mano čia stovėjus karaliaus Mindaugo Vorutos pilį. Šiandien tai plačiausiai tyrinėtas piliakalnis Lietuvoje ir vienas plačiausiai tyrinėtų visame Rytų Pabaltijyje.Jau nuo 1997 m. brandinamas sumanymas iki 2009 m. – Lietuvos valstybės tūkstantmečio jubiliejaus – autentiškoje aplinkoje pastatyti medinę pilį – kaip XXI a. pradžios Lietuvos piliečių pagarbos ženklą istorinei praeičiai, valstybės kūrėjams. Archeologinių kasinėjimų rezultatai leidžia daugiau ar mažiau tiksliai atkurti pilies planą – kur buvo sukasti poliai, rėmę gynybinių sienų konstrukcijas, kur stovėjo gyvenamieji pastatai, kurioje vietoje kūrentos krosnys, galima būtų atskirti pilies kiemo ūkinę bei reprezentacinę dalis. Pilis turėtų tapti „gyvuoju muziejumi" – kieme vyktų „riterių turnyrai", lankytojai galėtų kautis špagomis, šaudyti iš lanko, mėtyti kirvį ir ietį, degti degutą, būtų įrengta „mokomosios archeologijos" aikštelė. Čia būtų iškilmingai minimos valstybei svarbios datos (Mindaugo karūnavimo diena, Vytauto Didžiojo karūnavimo diena, Baltų vienybės, Žalgirio mūšio ir kt.), vyktų kultūriniai renginiai – senovinės muzikos koncertai, Pilies teatro spektakliai, būtų organizuojamos Aukštaitijos regiono senovinių amatų dienos...
