Kur nereiktų investuoti vestuvėse ir kur derėtų?

Kur nereiktų investuoti vestuvėse ir kur derėtų?

Išbraukite iš vestuvių planavimo sąrašo balandžius ir vienodas pamergių sukneles – išgelbėsite vestuves. Juokauju.
Nors ruošdamasi savoms, tikrai išbraukiau daug „privalomų“ dalykų, ir laimėjau. Mane, kaip ir jus, prieš tuokiantis pylė nervinis prakaitas, nes šeima ir
tuoktuvių versliukai puikiai išmoko visų nebūtinų, bet varginančių ir brangių ritualų. Išbraukite. Tai tik šventė, ne gyvenimo egzaminas.

 

    Nors naudojuosi savo mergautine pavarde rašydama, esu ištekėjusi penkerius metus. Iš pradžių buvo kukli civilinė santuoka, paskui susitaupėme
pinigų ir kėlėme puotą šeimai ir draugams.Buvome du įsimylėję žmonės be patirties, vestuvių planuotojų ir juodosios skylės gylio biudžeto – bet mums pavyko.
Ko mes atsisakėme? Pirmiausia metėme lauk idėją būti patys unikaliausi. Žioplinėjant po žymių vestuvių planuotojų albumus, žvilgčiojant į draugų vestuvines
nuotraukas ar knisantis „Pinterest“ socialinio tinklo vestuvininkų kronikose plika akimi matyti, kad idėjos, suknelės, vietos, gėlės ir net pyragaičiai kartojasi.
Nebūtina nertis iš kailio stebinant – užteks meilės ir noro švęsti.



   Aišku, iš pradžių kaip musė įklimpau į juvelyrų paslaugiai papiltą medų – vestuviniai žiedai turi būti tikras meno kūrinys. Ir tas meno kūrinys paskui murkdysis
indų plovikliuose, klius už automobilių durelių, plėšys megztinius ir prie nieko nederės. Pasirinkau klasiką, dabar paprastą auksinį vestuvinį puikiai nešioju
su kitais žiedais.

   Atsisakiau suknelės nuomos – arba kičas, arba brangu, dizainerių – kartais jie gana nuspėjami ir labiau linkę žaisti su idėjomis, negu
kurti realioms moterims pabrėždami jų privalumus. Suknelę ir stilių kūrė patyrusi, bet jaunatviška siuvėja – stilistė. Ji net kartu važiuodavo rinktis
medžiagos, papuošalų ir batelių, ir buvo kur kas objektyvesnė nei mama ir draugės. Taip taip, aš atsisakiau mamai rodyti suknelę iki tol, kol ji buvo beveik
baigta, nes mamos visada turi savo viziją, kaip dukroms reikia atrodyti. Neprašoviau. Mama pripažino, kad nebūtinai ilga suknelė yra didis grožis. Mečiau
lauk mintį apie vienodas pamergių sukneles, ir žiūrėdama į nuotraukas džiaugiuosi stilingomis, spalvingomis, patogiai besijautusiomis viešniomis.

   Toli siunčiau automobilio puošybos idėją gėlėmis – daug tupinėjimo, pinigų, o rezultatas visuomet toks, tarsi kas nors būtų panaudojęs nuo tėvų vestuvių
likusias dirbtines gėles. Nupirkau metrą kitą prie suknelės derančių juostelių, vyro dukterėčios pasiuvo kelis gražius kaspinus – voila. Lietuviai sunkiai
skiriasi su pomėgiu švęsti kaimo sodybose su kubilais, bet ei, jei nuotakos aukštakulniai sminga į žolę, gal geriau paieškoti ko nors elegantiškesnio?
Nebūtinai brangaus viešbučio, iš kurio svečiai turi nešdintis po dvylikos, yra daugybė gražių jaukių salių, o mažesniuose miestuose – ir dvarų, kur eurai
kapsi ne taip intensyviai, o svečiams jauku. Mes su vyru trypėme mano gimtojo miestelio dvare, apie kurį dar nesuuodė madingi vestuvių verslininkai.

   Maisto tiekėjai provincijoje daug kur paprastesni, tik meskite iš galvos tuos svaičiojimus apie itin gurmaniškus meniu – užteks vieno kito įmantresnio
užkandžio, saldumyno. Sakau tiesiai – ir mes patys, ir daugelis mano draugų pavargome nuo nevaldomų virtuvės šefų fantazijų, vestuvės skirtos šokti ir
linksmintis, verkti ir juoktis, o ne aptarinėti maisto ir gėrimų derinius! Dar lieka tortas ir „saldus stalas“. Mano draugė tam nelemtam tortui išleido pusę
algos, o šis, kelių aukštų bjaurybė, dar buvo ir klaikiai neskanus. Aš rinkausi vietines provincijos kepėjėles ir giminaites, tortų skonis ir stilius nenuvylė.
Išbraukiau iš sąrašo visus tuos madingus keksiukus, kainuojančius po kelis eurus už vienetą, rankų darbo saldainius. Sveriami baltai glaistyti
riešutai, tradiciniai grybukai, sausainiai iš kasdienių, bet darbą išmanančių, kepyklėlių, spalvoti žirneliai įdomiuose induose – prisipirkau iš anksto
ir papuošiau stalą.

   Paplojau sau už tai, kad užteko fantazijos ir nereikėjo jokios vestuvinio stalo stilistės. Atsisakėme ieškoti „madingų“
bažnyčių ir kunigų, todėl nekilo ir papildomų rūpesčių dėl grūsties, vėlavimo ar ypatingų reikalavimų. Iškilmingumas ir jautrumas būna jaunųjų širdyse.
Vietoje brangių ir neklusnių oro žibintų rinkomės rimtesnį fejerverką – jis plykstelėjo didesniu įspūdžiu ir smagumu, gal dėl to, kad žmonės jaučia nepaaiškinamą
trauką fejerverkams, nors tu ką.

   Neturėjome piršlio, tik pašnekėti mėgstančią tetą, vietoje limuzino važiavome paprastu, bet dailiu automobiliu, nesivaikėme
madingiausių muzikantų, nes mažiau madingi kartais būna atidesni žmonėms, atsisakėme erzinančių vestuvių vedėjų – kiekvienoje šeimoje ir draugų būryje
užtenka norinčių pasisakyti ar užvedančių šokiams. Pernelyg sustyguoti vestuvių scenarijai kelia nervinį tiką! Dėjome kryžių kvailiems vestuviniams žaidimams, kuriuos
žmonės nusižiūri iš interneto, išlydėjimams iš namų ir – och, taip – madingai nakčiai atskirai prieš vestuves. Svarbiausia, vestuvių dieną jau nebesistengėme, kad
viskas vyktų „pagal planą“. Ir planas išsipildė pats. Iš tiesų daug ką galima pasidaryti pačiam – sukurti nuoširdų kvietimą, kad ir ne paskutinio mados klyksmo, išmokti
šokti valsą ir nustebinti įsitikinusius, kad jūs nešokanti pora, svečius, skelti nuoširdžią padėką vietoje tradicinių vestuvių tostų. Daugybė dalykų vestuvėse
visai nebūtini. Svarbūs tik judu ir žmonės, kuriuos norite matyti sau svarbią valandą.

  Vienintelis dalykas į ką reiktų ištiesų investuoti tai fotografas. Po vestuvių nieko nebelieka nes viskas keliauja į konteinerį ar pardavimui. Viskas kas
lieka tai yra nuotraukos ir niekas kitas geriau neatspindi tos dienos įspūdžių ir patirtų džiaugsmų, laimės ašarų. Jei Jus ar Jūsų būsimą vyrą erzina
pozuoti ir manote, kad vestuvės skirtos ne tam, kad pusę dienos prasimaivyti  visada galite rasti fotografą, kuris dirba reportažiniu stiliumi.
Jūs jo net nepastebėsite, o viskas bus įamžinta iš neįtikėčiausių kampų su pačiom tikriausiom, nesurežisuotom emocijom.

Rekomenduojame susisiekti

Sekite mus feisbuke