KRETINGA

KRETINGA

LANKYTINOS KRETINGOS VIETOS

 

1. ABAKŲ KAIMO KOPLYČIA, LURDAS

Netoli už Kartenos piliakalnio, kairiajame Minijos krante, Abakų kaimo pakraštyje nuo seno garsėja Kartenos Lurdas. Čia įrengta akmenų mūro Lurdo grota su Švč. Lurdo Marijos skulptūra. Šioje vietoje gyveno vienišius Kazimieras Navirauskas. Lurdo Marijos statula tuometinio Kartenos bažnyčios klebono Macijausko rūpesčiu buvo parvežta iš Prancūzijos. Sakoma, kad prieš ją esančio šaltinio vanduo turi gydomųjų savybių. 1922 m. šioje šventa l aikomoje vietoje buvo pastatyta medinė koplyčia (K. Navirauskas), kurioje kiekvienų metų rugsėjo 8 d. vyksta pamaldos.

abaku

2. GAIDŽIO KALNAS

Giliausią senovę mena vinguriuojančio pro Salantų miestelį Salanto slėnyje stūksanti kalva, vadinama Gaidžio kalnu. 1911 m. Salantų bažnyčią mūriję meistrai ant Gaidžio kalnelio pastatė gražią neogotikinę koplyčią. Toje vietoje, pasak legendų ir padavimų, stovėjusi senoji Skilandžių (Salantų) bažnyčia, kurią sudeginę kryžiuočiai. Ši kalva tokį vardą gavusi, esą, todėl, kad seniau praeivius vakarais baidydavęs iš jos sklindantis šaižus gaidžio giedojimas. Jis nurimęs tik pastačius ant kalvos koplyčią. Archeologai kalvoje aptiko pilkapyną, datuojamą IV-I a. prieš Kr.

gaidzio_kalno

3. KALNALIS

Kalnalis įsikūręs vaizdingoje vietovėje, apjuostoje plačių Salanto ir Kūlupio slėnių. Čia kunigaikštis Oginskis 1777 m. pastatė Šv. Lauryno bažnyčią, kurioje 1801 m. vasario 17 d. (kovo 1 d.) buvo pakrikštytas būsimasis vyskupas Motiejus Valančius. 1882 m. bažnyčią sudegino žaibas. Kunigo S. Jucevičiaus ir parapijiečių rūpesčiu 1883 m. ji atstatyta, o priešais suręsta grakščių formų varpinė (1884 m.). Virš bažnyčios ir varpinės kyla ornamentuoti, ažūriniai kryžiai – XIX a. kryždirbystės paminklas.

Nuo bažnyčios pėsčiųjų takas veda prie 15 m aukščio apžvalgos bokšto, nuo kurio atsiveria plačiaklonio Salanto upės slėnio bei Salantų, Imbarės, Kalnalio apylinkių panorama.

kalnalis

4. DABRĖNŲ BAŽNYČIA

1621 m. Jonas Karolis Chodkevičius pastatė pirmąją medinę bažnyčią Kretingos rajone.

darbenu

5. ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS BAŽNYČIA

Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia stovi Kretingoje. Turi gotikos ir renesanso bruožų. Tai yra seniausia išlikusi bažnyčia Žemaitijoje, pastatyta 1617 m.

marijos

6. BERNARDINŲ VIENUOLYNAS

Vienuolynas neprarado savo ansambliškumo. Yra išlikę šie pastatai: Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia, vienuolyno rūmai, mokykla, Šv. Antano institutas, elektrinė, dirbtuvės, špitolė, dėstytojų namai, grota - Lurdas, dirbtuvės, skalbykla, ūkinis pastatas ir akmeninis namelis šventoriuje, kuris gal naudotas kaip šarvojimo patalpa. Dar ne visi pastatai grąžinti tikriesiems šeimininkams. 1995 m. vienuolyne buvo 13 kunigų, 3 broliai, 16 studentų, 8 kandidatai. Nuo 1993 m. su pertrūkiais leidžia žurnalą „Šv. Pranciškaus varpelį". Rengia jaunimo stovyklas. Vienuolyne yra biblioteka, labdaros valgykla ir vaistinė.

bernardinu

7. KARTENOS MIESTELIS

Vaizdingame Minijos upės slėnyje įsikūręs Kartenos miestelis bei plačios jo apylinkės menamos jau nuo 1253 m., kuomet pirmą kartą paminėta Kartenos pilis, stovėjusi ant piliakalnio. Nuo XVI a. žinomas Kartenos dvaras, valsčius. Juos XVII a. valdė Sapiegos, pastatę 1634 m. pirmąją bažnyčią, o 1639 m. įkūrę mokyklą. Čia stovi dar nuo XVIII a. pab. išlikusi smuklė. Miestelį puošia Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, pastatyta 1875 m. Tai vienintelė Žemaitijoje bebokštė neobarokinė bazilikinė bažnyčia.

kartena

8. ORVIDŲ SODYBA-MUZIEJUS

Gargždelės kaime esanti Orvidų sodyba, garsėja akmenų skulptūrų muziejumi. Jį 1973 m. įkūrė Vilius Kazimieras Orvidas (pranciškonas brolis Gabrielius, O. F. S.), padedamas savo tėvo Kazimiero Orvido. Daugelį metų iš Salantų apylinkių į sodybą buvo vežami melioratorių sunaikinimui pasmerkti rieduliai, šimtamečiai ąžuolai, griaunamose sodybose likę etnografiniai daiktai, iš kapinių pašalinti seni kryžiai. Iš akmenų ir ąžuolų kamienų sudėliotos architektūrinės kompozicijos, tarp kurių pastatytos ir V. Orvido sukurtos akmens skulptūros, kryžiai, paminklai su tautine ir religine simbolika. Ilgainiui sodyba įgavo milžiniško trikampio formą – krikščionių ikonografijoje tradicinę Apvaizdos akį, kurią apjuosė kanalai, akmenų ir žemių pylimai.

orvydai

9. VYSKUPO MOTIRJAUS VALANČIAUS GIMTINĖS MUZIEJUS

Visus turistus pasitinka V. Majoro Palangos Juzės skulptūra, kurioje žemaitiškas tekstas visus maloniai kviečia užeiti į sodybą, aplankyti žymaus žmogaus gimtinę, susipažinti su čia esančiomis ekspozicijomis. Šiuo metu muziejaus stacionariose ekspozicinėse salėse eksponuojami 273 eksponatai, klėtelės ekspozicijose 57 eksponatai. Muziejaus sodyba papuošta septyniomis Kretingos rajono tautodailininkų sukurtomis monumentaliomis ąžuolinėmis medžio skulptūromis. Kiekviena skulptūra yra skirta kam nors paminėti: M. Valančiaus švietėjiškai veiklai, blaivybės veiklai, 1831 ir 1863 metų sukilėliams, Nasrėnams atminti ir kt. Priešais muziejų, kitoje kelio pusėje, 1995 metais pasodintas M. Valančiaus ąžuolynas (200 ąžuoliukų), pastatytas ąžuolyno kryžius. Prieš pat muziejų, ąžuolyne, stovi gražus balto akmens žemaičių vyskupo M. Valančiaus paminklas (autorius skulptorius K. Balčiūnas, architektas E. Giedrimas). Prie senovinio šulinio auga senas klevas, po teritoriją vaikštinėja išdidus povas. Šeimininkų svetingumas ir įdomūs pasakojimai – tai dar viena priežastis aplankyti šį muziejų.

valanciaus

10. KRETINGOS MUZIEJUS

Kretingos muziejus – Kretingos krašto ir Šiaurės vakarų Žemaitijos archeologijos, etnografijos, istorijos muziejus Kretingoje, Vilniaus g. 20, 97101 Kretinga. Įsikūręs Kretingos dvaro rūmuose, kurių paskutinis savininkas buvo grafas Aleksandras Tiškevičius III, prie kelių Šiauliai-Palanga ir Kretinga-Salantai-Skuodas sankryžos.

muziejus

11. SAULĖS LAIKRODIS

Pirmąjį Saulės laikrodį Kretingoje 1610 m. pastatė J.K.Chodkevičius. Antrasis Saulės kalendorius – laikrodis papuošė Kretingos dvaro parką 2002 m. rugpjūčio 10 d.

Astronominis kalendorius užima 0,5 ha plotą, kuriame išdėstytos trylika skulptūrų, simbolizuojančių senosios baltų kultūros tradicijas, lietuviškas šventes. Šio statinio tikslas – gaivinti ir propaguoti lietuviškas tradicijas, suteikti įvairovę – krašto, regiono kultūrai, plėsti kelionių ir turizmo maršrutus naujais lankytinais objektais. Laikrodžio veikimo principas pagrįstas Saulės padėtimi danguje. Įvairiu metų laiku, vidurdienį 12 val. vietiniu laiku (12.43 val.) pagal saulės padėtį danguje ir jos spindulį, einantį per pagrindinio stulpo kiaurymę ir krentantį ant centrinių akmenų, nustatome kalendorines šventes. Centriniai akmenys su švenčių datomis ir mėnesių ženklais runomis – išdėstyti šiaurės pietų kryptimi, kuria eina pusiaudienio linija vietos dienovidinis. Stulpo šešėlio sutapimas su šia linija reiškia esant vidurdienį vietiniu laiku (12 val.). Judant saulei danguje šešėlis rodys valandas, pažymėtas ant centrinių akmenų.

saules_laikrodis

12. ALKOS ALKAKALNIS

Alkos alkakalnis stūkso Erlos ir Alkupio santakoje. Tai ledynmečiu suformuota didžiulė kalva, kurios pietinė dalis vadinama Alkos kalnu. Padavimai pasakoja, kad kalnas senų senovėje buvęs sala, apsupta ežero, kuris vėliau užako ir pavirto pieva. Pasak kitų – kalną supylę švedai, kurie čia apsigyveno ir plėšikavo. Aiškinama, jog Alkos vardas atsiradęs dėl to, kad čia bausmei palikdavo be maisto alkti žmones. Kiti padavimai vardą sieja su priešistoriniais laikais ant kalvos veikusia pagoniška šventykla – alka.

Padavimai pasakoja, kad ant alkakalnio, po storu ąžuolu ant aukuro akmens degusi šventoji ugnis, kurią saugojo vaidilutės, o tarp senų ąžuolų įrengtame būste gyveno žynys. Šventykla buvusi skirta žalčių dievui Pilvyčiui, o joje laikomus žalčius vaidilutės maitino Salanto slėnyje esančiame Gaidžio kalne. Esą, čia buvo aukojami ir žmonės, o Alkos kalno vaidilutės paskutinės Lietuvoje buvo priverstos užgesinti amžinąją ugnį. Vyskupas M. Valančius mini, kad šventyklą ant Alkos kalno žemaičiai buvo atnaujinę XVI a. pab. – XVII a. pr. Vėliau Salantų apylinkės jaunimas čia švęsdavo Jonines, ant aukuro akmens degino laužus.

Alkakalnio papėdėje, dauboje guli akmuo su dubeniu. Manoma, kad tai šventyklos aukuras. Už jo iš aukštumos šlaito trykšta šaltinis, kurio vandenį žmonės vartojo akių ligoms gydyti. Tarp šaltinio ir akmens kalvos viršūnėje augo Šventasis arba Aukuro ąžuolas (nukirstas 2002 m.). Pasakojama, kad po juo vaidilutės kūreno šventąją ugnį, o žiniai aukojo aukas dievams.

alkos

13. DAUGINČIŲ KAIMO APYLINKĖS

Dauginčių kaimas įsikūręs vaizdingame Minijos upės slėnyje, kur įsteigtas Minijos kraštovaizdžio ir Minijos ichtiologinis draustiniai. Minija – didžiausia vakarų Žemaitijos upė – ypač vingiuota ir slenkstėta, į ją įteka Mišupės, Salanto upės, o slėnis išraižytas gausybe šaltinių, raguvų. Minijos skardžiuose gausu atodangų, nuo kurių atsiveria nepakartojami reginiai. Viena tokių – Dauginčių atodanga, dar vadinama Lietuvos Šveicarija.

Minijos kairiojo kranto terasoje Šilpelkės miške įrengtos Dauginčių kaimo senosios kapinės (Maro kapeliai, Senkapiai), kuriose žmonės palaidoti maro ir kitų epidemijų metais. XVIII a. pab. pradėjus laidoti tik parapijų kapinėse, iki XX a. vidurio senosiose kapinaitėse buvo užkasami nekrikštyti mirę kūdikiai, savižudžiai, neatpažinti skenduoliai ir pan. Nuo seniausių laikų jose buvo statomi kryžiai, koplytėlės. Iki šių dienų per gegužines pamaldas gyvieji susirenka kapinėse, meldžiasi už mirusius protėvius, gieda giesmes.

Priešais kapines iškilęs Dauginčių piliakalnis, vadinamas Pilale, Mėnulio kalnu, o Minijos ir Slinkupio santakos kyšulyje stūkso mišku apaugęs kitas Dauginčių piliakalnis, vadinamas Pilimi.

dauginciu

14. GINTARŲ PILIAKALNIS

Pasiekiamas iš senojo Palangos-Šiaulių plento atkarpos Minijos kairiajame krante pasukus į kairę (Š), į Gintarus, pavažiavus 1 km Martynaičių link (yra kairėje (V)).

Gintarų piliakalnis stūkso netoli Kartenos miestelio, Minijos kairiajame krante. Įrengtas I tūkst. pradžioje ir buvo naudojamas iki V-VI a. Į vakarus nuo piliakalnio esančioje terasoje nuo I tūkst. prieš Kr. pab. – iki XIII a. veikė kapinynas.

XVI-XVII a. ant piliakalnio stovėjo Kartenos dvaras, kurį supo 3 tvenkiniai, o šalia buvo evangelikų reformatų bažnyčia. Manoma, kad dvaras sunaikintas gaisro apie XVII a. vidurį, karų su švedais metu. Kalvą vietos gyventojai vadina Vyšnių kalnu ir pasakoja apie ją įvairius padavimus.

Vienas jų byloja, kad švedams užpuolus dvarą, gražuolė pono duktė pasislėpė lobių rūsyje, kuriame liko gyva palaidota po rūmų griuvėsiais. Ją išvaduoti galima tik sykį per 300 metų. Kartą, priartėjus išvadavimo laikui, ji prisisapnavo ligotam žmogui ir mainais už sveikatos sugrąžinimą paprašė ją išvaduoti. Šiam sutikus, gražuolė liepė pasidaryti daug šermukšnio kryželių ir, kai tik jis pateks į pilies požemius, bučiuoti per juos visus kas prieis. Davęs pažadą, žmogus greitai išgijo ir ankstų Velykų rytą nuėjo prie Vyšnių kalno. Kur buvęs, kur nebuvęs šalia atsirado kažkoks tarnas ir įvedė į pilies požemius, kuriuose ant aukso skrynios sėdėjo juoda mergina. Netrukus žmogų apnyko visokiausios baidyklės, kurias jis bučiavo kaip sapne prisakė gražuolė. Su kiekvienu pabučiavimu mergina vis balo ir balo. Ir kai juoda liko tik galva, atslinko baisi rupūžė, iš kurios gerklės veržėsi ugnis. Žmogus pabūgo, metė viską ir pabėgo. Išbėgdamas dar išgirdo merginą vaitojant: „Kad tu būtum negimęs... Man vėl 300 metų teks kentėti..." Sugrįžęs namo žmogus netrukus vėl susirgo. Prieš mirtį norėjo parodyti artimiesiems tą vietą, kur požemiuose lobiai paslėpti, bet mirė Vyšnių kalno nepasiekęs.

Kitas padavimas mena, kad Kartenos dvaro ponas labai mėgo vyšnias ir pasodino didelį sodą. Švedams dvarą sudeginus, sodas išliko ir kiekvieną pavasarį baltais žiedais papuošdavo kalvą. Dėl to ji ir buvo pavadinta Vyšnių kalnu.

Piliakalnis labai apardytas arimų, aikštelėje stovėjusio Naujųjų laikų dvaro, dirvonuoja. Jo ŠV aikštelės krašte, ties pylimu sukurta kompozicija iš ratu sudėtų didelių akmenų. Nuostabus piliakalnis- tikras Lietuvos Stounhendžas. Ratu išdėlioti didžiuliai rieduliai, jų yra 19, o centre ant pačio didžiausio stovi paminklas ( pastatytas 2003 m. minint Kartenos 750 metų sukaktį). Prie paminklo sumūrytas nedidelis aukuras su apvalia duobute.

gintaru

15. IMBARĖS PILIAKALNIS

Pasiekiamas Salantų-Skaudalių keliu pravažiavus Pilupį, ties sodyba dešinėje pasukus į dešinę (V), nusileidus į slėnį - iš viso 300 m (yra meniška rodyklė pastatyta kairėje ant kalvos).

Piliakalnis įrengtas Salanto kairiajame krante, santakoje su Pilupiu esančiame aukštumos kyšulyje. Čia žmonės gyveno jau vėlyvajame neolite, o I tūkst. prieš Kr. persikėlė ant piliakalnio, kur įkūrė įtvirtintą gyvenvietę. Šalia jos I tūkst. po Kr. išaugo įtvirtintas priešpilis, o aplinkui piliakalnį – papilio gyvenvietė, šventyklos ir kapinynas. X-XIII a. Imbarė buvo stambi kuršių pilis, svarbus Ceklio žemės apygardos administracinis, ūkinis ir gynybinis centras, kuriame gyveno šios žemės kunigaikštis. Ji konkuravo su Apuolės pilimi dėl pirmavimo visoje Ceklio žemėje. Žemutiniame papilyje aptikta gatvių sistema leidžia manyti, kad ankstyvaisiais viduramžiais Imbarė jau turėjo protomiesto bruožų.

ŠR, R ir V papėdėse 10 ha plote yra I tūkst. pradžios - XIII a. papėdės gyvenvietė.Ją tyrinėjant aptiktas iki 2 m storio kultūrinis sluoksnis su II-XIII a. pastatų liekanomis, įvairiais dirbiniais ar jų fragmentais: geležiniais ietigaliais, dalgiais, pjautuvais, peiliais, ylomis, kaltais, smeigtukais, žalvarinėmis antkaklėmis, segėmis, apyrankėmis, žiedais, moliniais svoreliais, akmeniniais trintuvais, galąstuvais, verpstukais, grublėta, lygia ir žiesta keramika. 700 m į P nuo piliakalnio yra X-XIII a. senkapis (tyrinėtas 1885, 1886 ir 1898 m.).

Pirmoji gynybinė užtvara, įrengta dar I tūkst. pr. Kr. Tai buvo kas 0,5-1 m įkastų 15-20 cm storio stulpų dvigubos linijos, laikiusios viduje sudėtus rąstus. Tokios sienos storis siekė 70 cm. Š pylimas supiltas III-IV a. Piliakalnis buvo sutvirtintas 2-3 m aukščio pylimu iš rąstų ir žemių, IX a. - XIII a. pylimas buvo paaukštintas iki 4-5 m. Pilį juosė dviguba apie 2 m pločio gynybinė siena. Aikštelės pakraščiuose buvo ilgas ūkinis gynybinis apie 3 m pločio statinys, pietrytinėje ir šiaurės vakarų pusėse - vartai. Aptiktos apie 2 m pločio vartų vietos. Aikštelėje rasta titnaginių ir metalinių darbo įrankių, ginklų, papuošalų, keramikos, apdegusių grūdų. Piliakalnyje stovėjo 1253 m. dovanojimo akte minima kuršių pilis Imbarė. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. pabaiga - XIII a.

Žmonės piliakalnį vadina Pilale, pasakoja apie jį legendas. Viena jų byloja, kad pilies valdovo dukra pamilusi bokšte įkalintą kryžiuotį ir padėjusi jam pabėgti. Už tai motina ją užkeikusi (žem. inbarusi). Merginą išgelbėti galėjo tik drąsus smuikininkas, kuris drįs pas ją užeiti ir prisieks amžiną meilę. Toks jaunuolis atsirado, tačiau jam nusibodo groti vien tik išrinktajai Inbarei. Ėmus jam sykį smuikuoti pro pilį einančiam jaunimui, pilis prasmego, o kalne liko žiojėti vien tik gili duobė. Nuo to laiko žmonės piliavietę ir apylinkę ėmė vadinti gražiosios pilies valdovo dukros vardu Inbare (Imbare).

Kita legenda mena, kad senovėje Imbarėje apsigyveno švedų būrys, kuriam vadovavo du broliai. Jie apsupo pilį pylimu, pastatė įtvirtinimus ir daug metų čia viešpatavo. Praturtėję broliai pilį pasidalino pusiau ir vienas nuo kito atsitvėrė skersai supiltu pylimu. Sykį vyresnysis brolis sumanė užgrobti jaunėlio turtus. Šiam grįžus iš žygio, išvijo iš pilies jaunėlio riterius, o jį patį užmušė. Kai su užgrobtais turtais žengė per pylimą, skyrusį nuo brolio dalies, toje vietoje atsivėrė žemė ir prarijo jį su visa kariuomene ir turtais. Nuo to laiko toje vietoje telkšo vanduo.

imbares

16. JAPONIŠKAS SODAS SAMOGITIA

Ši vieta vadinama Muzikanto kalnu. Tai aukščiausia vieta apylinkėse. Čia labai daug Dangaus. Čia kuria stiprūs žmonės. Čia nerasite egzotikos, bet galite pasijausti kitaip. Esmė yra balansas, harmonija tarp akmenų, vandens, augalų, supančios aplinkos. Norint

tai pajusti, turite ateiti tik su gerais ketinimais, jausmais, norais.

japoniskas

17. KARTENOS PILIAKALNIS

Pasiekiamas Kartenos-Budrių keliu nuo sankryžos į Kalniškius pavažiavus 450 m Budrių link, pasukus į dešinę (Š) ir pavažiavus lauko keliuku 300 m (yra priešais).

Kartenos piliakalnis, dar vadinamas Pilale, Pilimi, yra 1 km į pietus nuo Kartenos miestelio, Minijos kairiajame krante, Salantų regioniniame parke. Kartenos piliakalnis datuojamas I tūkst. viduriu- XIII a.

Iš šiaurės ir vakarų piliakalnį juosia Minijos, iš rytų - bevardžio upelio slėnis, pietuose yra aukštuma. Šlaitai statūs, apie 30 m aukščio. Viršutinė 6-7 m aukščio šlaitų dalis stati, išlyginta. Piliakalnis buvo gerai įtvirtintas. Aikštelės pietiniame pakraštyje išliko du pylimai ir du grioviai Į pietus nuo piliakalnio yra senovės gyvenvietė, kurioje 2,5 ha plote rasta grublėtosios keramikos. 1,5 km į šiaurės rytus nuo Kartenos miestelio yra Martynaičių piliakalnis, o į rytus - senesnis už Kartenos piliakalnį Gintarų piliakalnis, senovės gyvenvietė ir kapinynas. Netoli piliakalnio yra Kartenos akmuo su „karvės pėda", vadinamas Laumės akmeniu.

Piliakalnyje stovėjo 1253 m. minima kuršių pilis Kartena. Kuršo vyskupui ir Livonojos ordino magistrui besidalinant užkariautas žemes, 1253 m. pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėta Kartena (Cartine).

Legenda byloja, kad ant kalno prie Kartenos didelė pilis stovėjusi, kurią valdė žemaičių karalius. Ją ne kartą puolė rusai ir švedai. Esą, tų kovų metu atsiradęs ir Kartenos vardas. Sykį nesutardami kam priklauso pirmumo teisė pulti pilį, švedai ir rusai susikovę tarpusavy. Nuo pilies kuorų stebėdamas slėnyje įsiplieskusį mūšį, žemaičių vadas sušukęs savo pavaldiniams: „Veizėkiet, karė tenaa!" („Žiūrėkite, karas tenai!"). Nuo to laiko, esą, vietovė vadinama Kartena.

Manoma, kad IX-XIII a. Kartena buvo svarbus kuršių Ceklio žemės gynybinis ir administracinis centras, įėjęs į Vakarų Žemaitijos pilių ir įtvirtintų gyvenviečių grandinę. Šiai tvirtovei teko atlaikyti ne vieną priešo antpuolį, tačiau XIII a. viduryje ji nesugebėjo atlaikyti kryžiuočių puolimo ir 1263 m. buvo sudeginta.

kartenos

18. MINDAUGO IVANAUSKO ZOOLOGIJOS SODYBA

Salantiškis Mindaugas Ivanauskas savo namų ūkyje užveisė tikrą zoologijos sodą: 20 arų plote įrengti voljerai, vištidės, aptvarai, tvartai, kuriuose bėginėja 60 retųjų paukščių bei dvi dešimtys egzotiškų žinduolių bei kanopinių.

Iš retesnių gyvūnų Ivanauskų sodyboje užveisti pekariai – tai agresyvios laukinės Pietų Amerikos kiaulės. Jos veisiasi lengvai, tačiau jaunikliai sunkiai išgyvena. Šios kiaulės yra visaėdės: ėda viską, kas gyva. Jų skrandžiai yra keturių skyrių ir suvirškina absoliučiai viską.

Mindaugo sodyboje aptinkamas ir „džiunglių" plotas – rudųjų urvinių žąsų buveinė. Jos išsirausia ir veisiasi urvuose. Įdomios savo specifiniu balsu bei eisena: jos nekrypuoja, o bėgioja prisimetusios prie žemės.

Sodyboje taip pat auginamas dygliatriušis, kuris įpykęs šaudosi spygliais, kurių sudėtyje yra nuodingų medžiagų. Dar sodybos šeimininkas augina vieną rečiausių Lietuvoje – Orlovo peštukinę – vištą. Laukymėje ganosi masyvus karčiuotas avinas, kilęs iš Šiaurės Afrikos. Jis, beje, labai ištikimas savo patelei. Jei pripažįsta patelę, lieka jai ištikimas ir kitų nebepripažįsta. Per dešimt metų jis sudraskė net keturias savo rūšies avis. Galingu smūgiu trenkia ragais ir išsyk nulaužia galvą. Viename aptvare sugyvena Vietnamo kiaulė, nykštukinis Kamerūno ožys, perlinės vištos, triušiai ir mandarininės antys. Atskirai įkurdinta pora baltųjų povų. Tai – itin vertingi, žmonių išvesti paukščiai. Patinas sniego baltumo uodegą išskleidžia tik prieš patelę. Į zoologijos sodybą įėjimas nemokamas, sodas gyvuoja iš suaukotų ir žinoma pačio M. Ivanausko lėšų.

zoologijos

19. SALANTŲ REGIONINIS PARKAS

Kretingos rajone yra dalis Salantų regioninio parko. Įkurtas, siekiant išsaugoti Erlos-Salanto-Minijos senslėnį, gamtinę ekosistemą bei kultūrines paveldo vertybes. Parkas yra išsidėstęs Lietuvos šiaurės vakaruose, šiaurinėje Vakarų Žemaičių plynaukštės dalyje, Kretingos rajone užima 7761 ha. Parkas apima įdomius ir vertingus gamtinius objektus. Minijos gamtiniame rezervate saugomas vertingas Minijos upės kilpų kompleksas, Šauklių draustinyje - kalvos ir eroziniai upelių slėniai bei Šauklių ir Kulalių riedulynai su retąja augalija ir gyvūnija, Minijos draustinyje - vaizdinga Minijos slėnio atkarpa, išraižyta gausių šaltiniuotų raguvų bei Minijos santakos su upeliais - Mišupe ir Salantu.

salantu

Daugiau šioje kategorijoje: « VILNIUS RADVILIŠKIS »

Rekomenduojame susisiekti

Sekite mus feisbuke